Esencializmas Alisos Palavenis tapybos parodoje „Alisos stebuklamorfozės“
2023 m. birželio 22 dieną Vilniaus galerijoje „Aidas“ yra atidaroma menininkės Alisos Palavenis tapybos paroda „Alisos stebuklamorfozės“. Tapytojos pristatomi darbai atskleidžia personalinį žvilgsnį į supančią kasdienybę (parodoje eksponuojami natiurmortai), archetipinius gamtovaizdžius (peizažai) ir šiuolaikinės kultūros įvaizdžius (pop-meno ir abstraktūs kūriniai).
Parodoje pristatomų paveikslų kompozicijos primena XX a. 6–8 dešimtmečio Pietų Europos dailininkų darbus tuo, kad šio laikotarpio tapytojų, vadintų „puristais“, darbuose buvo itin sureikšmintas ne kruopštus trimačių formų tonavimas, o pirmykštis spalvų potencialas tarnauti kaip kurio nors archetipinio prado (žemės, vandens, saulės) simboliu. Atitinkamai, A. Palavenis savo natiurmortuose renkasi tapyti ypač ryškius, mūsų kraštams neįprastus, gamtos artefaktus – eukalipto žiedus, mandarinus, nunokusius obuolius. Šie objektai paveiksluose žėri savo pradinėmis, atmosferos, šviesos ir šešėlių neišblukintomis spalvomis (pvz. paveikslas „Nauji mandarinai“, akrilas, 2019 m.). Tačiau skirtingai nuo puristų tapybos, kurioje ieškota pirminių ir stereotipiškų žemės spalvų, tapytoja savo kūriniuose įveda ryškius ciano ir smaragdinius atspalvius tarsi atsvarą užaštrintiems natūraliems vaizduojamų objektų tonams. Tokia spalvingumo pajauta rodo norą prilygti ryškiais atspalviais akį traukiančiai gamtai: dirbtiniai žmogaus rankomis pagaminti daiktai – spalvoti pieštukai, buteliai ir draperijos – yra išnaudojami kaip pusiausvyrą kompozicijose išbalansuojantys elementai. Drobės erdvėje dėliojami natiurmortai turi labai aiškią kompozicinę ašį arba erdvinę struktūrą, tačiau juos supanti negatyvi erdvė turi tokią pačią raiškos svarbą – tai eteris, poetiška tuštuma, nutapyta intensyviomis atogrąžų klimatu alsuojančiomis spalvomis. Natiurmortų spalvinis intensyvumas ir kontrastai persiduoda ir parodoje pristatomiems peizažams: azuro mėlynos, ultramarino ir oranžiniai atspalviai perteikia saulėto klimato kaitrą ir užaštrintus pojūčius. Vaizduojami peizažai yra smarkiai abstrahuoti, juose vaizduojami pagrindiniai, esminiai, grynieji gamtovaizdžio elementai – vaiskus dangus, intensyvaus mėlynumo jūra ir kalnų siluetai. Tokiam vien iš pirmapradžių elementų konstruojam peizažui yra suteikiama poetiška simbolinė potekstė – paveiksle „Vėlyvas prabudimas“ (aliejus, 2023 m.) matome perregimą, į horizonte besiskleidžiantį vyksmą susikoncentravusią vyrišką figūrą. Simbolinė figūra neturi jokių jos socialinį statusą išduodančių ženklų, atributų ar rūbų – pati figūra yra tiesiog šešėliuotas ženklas, į kurį paveikslo stebėtojas gali projektuoti savo paties matymą – įsijausti, kaip pats reaguotų, jeigu prieš jo akis pradėtų regėtis fantastiškas miražas. Siauros, užspaustos erdvės (t. y. salelės, ant kurios įkurdinta žmogaus figūra) ir beribės neapibrėžtos jūros bei dėmesį kaustančio keisto reginio įvaizdžiai poetiškai atliepia ir XX a. vidurio literatūrines erdves (tiek pvz. Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, tiek Ernesto Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“), kuriose ryškinta žmogaus ir stichijos arba žmogaus ir visatos sandūros tema. Paveiksle „Fantazijų miškas“ (aliejus, 2022 m.) medžiai yra pavaizduoti kaip grafiškas indeksikalinis simbolis – jų siluetai patys savaime primena tvarkingai ant kotelių sustatytus lapus. Toks koliažiškas arba fragmentuotas peizažinių paveikslų komponavimas atliepia René Magritte (1898–1967), Salvador Dalí (1904–1989) ir Lucien Coutaud (1904–1977) ir iš dalies Francis Picabia (1879–1953) figūrinių paveikslų fragmentus.
Pirmykštė pietietiškų peizažų prigimtis dar labiau išryškinta inkliuzais – paveikslo „Aš ten buvau“ (akrilas ir pemza, 2020 m.) paviršiuje į dažus įmaišyti rupaus smėlio gabaliukai. Inkliuzų, mėginių tema iš dalies atliepia ir antrąją tapytojos profesiją – išryškindama farmacininkės patirtis A. Palavenis vaizduojamų reiškinių esenciją kuria įkomponuodama pvz. Petri plokšteles („Petri gėlės“, instaliacija ant drobės, 2022 m.). Koliažo estetika galiausiai yra perkelta į abstrakčias kompozicijas – paveikslui „Kitoks šokis“ (akrilas, 2023 m.) yra panaudoti eukalipto lapai, makadamijos kevalai ir malachitas, ženklinantys pirmykštes spalvų ir tekstūrų esencijas. Abstraktūs paveikslai primena Peter Heron (1920–1999) ir Joan Miró (1893–1983) paveikslų estetiką.
Tačiau – jeigu dailininkai puristai orientavosi tik į natūralias spalvas – A. Palavenis darbai pasižymi sintetiniais magentos, purpuro ir rausvais atspalviais, atliepiančiais pop-meno periodą ne tik pasirinktu koloritu, bet ir aktualizuotomis temomis (paveikslai „Hanna lieja pieną“, aliejus, 2023 ir „Manekenų pasaulyje“, akvarelė ir akrilas, 2022 m.). Paveikslo „Sek mano svajones“ (aliejus, 2023 m.) komponavimas imituojant socialinio tinklo „Instagram“ ekranvaizdį rodo, kad pasirinktas sintetinis spalvingumas yra pasitelkiamas užčiuopti šiuolaikinės populiariosios kultūros šerdį.
A. Palavenis paveikslų parodoje „Alisos stebuklamorfozės“ pristatomi paveikslai yra skirtingo žanro, tačiau tapytojos prielankumas XX a. viduryje vyravusiai puristų, siurrealistų ir pop-meno tapybos estetikai, spalvingumui, simbolizmui ir kompozicinėms ypatybėms, gebėjimas jas šiuolaikiškai interpretuoti dabartyje, leidžia įvairiuose siužetuose aktualizuoti bendrą pasaulio objektų, erdvių ir vaizdinių esmės, grynosios esencijos idėją.
Menotyrininkas Gytis Oržikauskas
